Dažnas pavasaris, t.y. posėjinis laikotarpis kukurūzų pasėlių dygimui yra nepalankus ir tai dažnai įtakoja šaltas ir sausas klimatas. To pasekoje kukrūzai dažnai pralaimi konkurencinę kovą su piktžolėmis. Su pastarosiomis galima kovoti ir su herbicidais, tačiau, jei sausa ir šalta gali didėti herbicido sukeliamas stresas, didėja kukurūzų deformacijos, vegetacijos sulėtėjimo rizika. 

Kultivatoriaus panaudojimas technologijoje mums leidžia lanksčiau reguoti į susiklosčiusias klimatines sąlygas ir optimaliausiai atlikti piktžolių naikinimą.

Įprastinėje technologijoje taikomas vienas arba du herbicidiniai purškimai. Keletas sakinių apie kiekvieno iš jų privalumus bei minusus ir apie galimus kombinuotos piktžolių kotrolės varijantus.

Vieno herbicido naudojimas. 

Privalumas – vienkartinis stresas kukurūzams. Trūkumas – dažniausiai stengiamasi šį purškimą atlikti paskutiniu leistinu momentu: kada kukurūzas turi 6-8 lapelius. Kiekvienas herbicidas turi savo stipriąsias ir silpnąsias veikimo puses, jie veikia tik tam tikras piktžoles ir tam tikram išsivystymo tarpsnyje. Piktžolės niekada, netgi ir esant palankioms dygimo sąlygomis, nesudygsta vienu metu.

Būna 2-3 dygimo bangos. Taikant vieno herbicido naudojimą, esam labai priklausomi nuo oro sąlygų. Esant nepalankiems purškimui orams (drėgna ir karšta), dažnai kukurūzas „perauga“, t.y prašoka rekomenduojamą kukurūzų purškimui tarpsnį. Tada kukurūzas pažeidžiamesnis.

Dviejų herbicidų naudojimas. 

Privalumai – galima „sugaudyti“ kelias piktžolių bangas. Galima parinkti herbicidą pagal piktžolių rūšinę sudėtį. Didesnis herbicido panaudojimo intervalas: 2-8 lapeliai. Trūkumai – du purškimai – du stresai kukurūzams. Pristabdoma kukurūzų vegetacija. 

Kombinuota piktžolių kontrolė. Jei pasėlis nėra labai piktžolėtas, užtenka vieno herbicidinio purškimo derinant su vienu  arba trimis tarpueilių purenimais. Tarpueilių purenimas gali būti atliekamas, kukurūzui esant nuo 2-jų lapelių iki kukurūzas pasiekia 1-o metro aukštį. Tai suteikia galimybę pasirinkti kada naudoti herbicidą ir renkamės palankiausias purškimui sąlygas.

Esant vėsesniems orams pirmą piktžolių bangą galima pristabdyti kultivatoriumi, taip išlaugdami palankesnių orų herbicidui. Vienos tecnologijos naudojant tarpueilių kultivatorių nėra. Jo panaudojimo laiką ir tikslą kiekvienas ūkis prisitaiko individualiai pagal savo poreikį.

Dar vienas iš kultivatoriaus privalumų – dirvos plutos suardymas. Dažnais metais po sėjos susiformuoja dirvos pluta. Tai dar vienas barjeras, apsunkinantis kukurūzų augimą. Jei pluta susiformuoja iki augalui sudygstant, pastarajam reikia daug energijos, kad per ją išdygtų.

Užsitęsusiam dygimui kur kas pavojingesni ir kenkėjų padaryti pažeidimai (spragšiai, švedinės muselės). Susidariusi pluta stabdo deguonies patekimą į šaknų zoną, kas stabdo mitybą šaknimis. Galimi du plutos suardymo būdai: krituliai bei mechaninis. Pirmąjį mes įtakoti esame bejėgiai.

Užsitęsus sausringam periodui, ypatingai sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvose, dirva suskilinėja, atsiranda gilūs plyšiai, per kuriuos yra išgarinama drėgmė iš gilesnių dirvos sluoksnių. Tą sustabdyti galima mechaniniu tarpueilių purenimu –  uždarome kapiliarus, užkertame kelią drėgmės išgaravimui.

Pastaruoju metu ūkininkų vis dažniau pasirenkamas azotinių trąšų atidavimas prieš sėją. Taip daroma todėl, kad daugelis baiminasi papildomo tręšimo azotinėmis trąšomis dėl galimo kukurūzų apdeginimo. Kiekvieno lapo prisitvirtinimo vietoje yra „taurelė“, kurioje nepriklausomai nuo oro sąlygų, visada laikosi vanduo. Tai reiškia, kad kuo vėlyvesniame tarpsnyje tręšiame azotu, tuo didesnė apdeginimo rizika, nes kuo didesnis augalas, tuo daugiau lapų ir „taurelių“, kur gali užsilaikyti trąšų granulės.

Ypatingai didelė žala galima, jei granulė papuola į centrinę „taurelę“. Tokiu atveju nudeginama augalo viršūnė, galimas papildomų stiebų išaugimas – kas nėra teigiamas reiškinys.

Ganėtinai sudėtinga pasakyti kokie yra azoto nuostoliai, atiduodant jį prieš sėją. Dėl išsiplovimo ir migracijos į gilesnius sluoksnius, įpatingai lengvesnėse dirvose nerekuomenduojamas visos azoto normos atidavimas prieš sėją. Galimas optimalus sprendimas – lokalus tręšimas, būtiniausiu augalui metu. Kultivuojant, ir jei kultivatorius turi trąšų barstymo galimybę, trąšos permaišomos su drėgna žeme ir atsiduria šalia augalų eilučių. Netręšdami tarpueilių  galime optimaliau išnaudoti azotines trąšas. 

Taigi, apibendrinant galima sakyti, kukurūzų auginimo technologijoje tarpueilių purentuvas leidžia mums lanksčiau reaguoti į susiklosčiusias klimatines sąlygas, nestresuoti kukurūzo herbicidiniu purškimu, esant nepalankiomis sąlygomis. Blokuoti drėgmės netektį iš dirvos, esant sausringam periodui.

Ekonominiu požiūriu purentuvo naudojimas technologijoje leidžia mums optimaliau išnaudoti azotines trąšas, įterpiant jas lokaliai ir augalui reikalingiausiu momentu. Taip pogi jei buvo atliekami 2 herbicidiniai purškimai, naudojant tarpueilių purenimą užtenka vieno purškimo.

Straipsnį rengė UAB „Chemcentras” specialistai